Kai jau ketvirtą kartą per metus man reikalinga man and van east London, belieka nusišypsoti, nusijuokti likimui tiesiai į veidą, ir pradėti galvoti, kokie yra kraustymosi privalumai. Visi esame įpratę žiūrėti neigiamai, niurzgėti dėl pokyčių, kurių patys nepasirinkome, verkti, kad viskas kainuoja per daug, kad galėjome kažką gauti pigiau, kad kažkokia neteisybė. Bet juk iš tiesų galima žiūrėti ir pozityviai. Dabar man reikalinga man with a van east London, vėliau gal nebebus. Tačiau tai reiškia, kad aš turėsiu kažkaip išmokti mylėti pokyčius, o kai jų nebebus – vertinti pastovumą. Tad kokius privalumus įžvelgiu kraustymosi procese?
Šarkos lizdo išardymas
Visų pirma, reikia pripažinti, kad nėra geresnio pavasarinio tvarkymosi, nei kraustymasis. Net jeigu jis vyksta rudenį. Visi tie juodieji sandėliukai su siaubingais nereikalingais daiktais ima tirpti kaip sniegas. Visi drabužiai, kurių nepaliečiau keletą metų, keliauja į labdarą arba pardavimą. Ir dar kartą tenka įvertinti, ar man iš tiesų reikia tiek knygų. Viskas vyksta taip, tarsi per patį geriausią pasaulyje pavasarinį tvarkymą. Galų gale, kai vieną kartą persikraustai ir daug atrinktų daiktų išmėtai, o paskui kraustaisi vėl, atsiranda ir toks įprotis – gyventi ekonomiškiau. Nekaupti ir net nepirkti to, ko tau nereikia. Tai nepadidina mano asmenybės, tai veikiau ją užkloja samanomis. Mano namai – ne šarkos lizdas, tad daugybės daiktų net neperku, kai gerai pagalvoju, ar man jų tikrai reikia.